- penkeli
- penkelì, peñkelios num. pl. (3b) K, Švnč, Ndz, Rtn, Grv, Lz, Aps, Arm, Rod; SD246 žr. penkeri: Per juos buvo sūnus penkelių̃ a šešelių metų Tvr. Jam jau penkelì metai, ė toks smulkus, mažas vaikas Ut. Peñkelius metus gyveno su vyru Rdš. Lauksi metus penkelius, išbarstysi dantelius NS1089. Turu marškinių apie penkelis (d.) Vlkv. Peñkelis metus nebuvau namie Dv. Šimtą peñkelius metus turėjo Tvr. | Peñkelias bites (bičių kelmus) turi Vlk. Visas Darsūniškis sudegė, tik penkelì namai liko Drs.
Dictionary of the Lithuanian Language.